1485 m. balandis

Paniurusi liepiu paruošti kambarį princesei ir patvirtinu savo Įdegančioms damoms, kad Jorkų princesė — ar, kaip pabrėžtinai ją vadinu, ledi Elžbieta, neminėdama šeimos vardo, nes pavainikė jo neturi, — atvyksta po kelių dienų. Kyla didelis susirūpinimas dėl patalų kokybės, ąsočio ir dubens jos kambaryje, kuriais naudojausi, bet kurie namiškiams atrodo per prasti tokiai puikiai jaunai damai. Tada aš primenu, jog ta mergina pusę gyvenimo slapstėsi nuo karaliaus, o kitą pusę naudojosi skolintais daiktais, į kuriuos neturėjo jokių teisių, todėl visai nėra svarbu, ar jos ąsotis alavinis, juolab nesvarbūs įlinkimai.

Tačiau aš pasirūpinu, kad jos kambaryje būtų geras klauptas, paprastas, bet didelis kryžius, kuris nukreips jos mintis nuo nuodėmių, ir šventų raštų rinkinys, kad pagalvotų apie praeitį ir tikėtųsi geresnės ateities. Dar įtraukiu savo giminės genealoginį medį ir kilmės dokumentus, kad pati įsitikintų, jog mano sūnus yra kilmingas ne mažiau, netgi labiau už ją. Belaukdama jos gaunu trumputį laiškelį nuo Džaspero.

Paskubomis — mums pagelbėjo Prancūzijos karalius — išplaukiame, kai tik sulauksime palankaus vėjo.

Patikimai saugokite Jorkų princesę, jei sugebėsite, nes Jorkai rems mus tik tuo atveju, jeigu ją turėsime, o Lankasteriai neskuba reikšti mums paramos. Melskitės už mus. Iškeliausime, kai tik pasikeis vėjas.

Dž.

Sugrūdu laiškelį į židinį neatgaudama kvapo ir tą pat akimirką išgirstu kanopų bildesį. Atrodo, artėja pusės šimto raitelių būrys. Prislenku prie švinu suklijuoto didžiosios menės lango ir dirsteliu laukan. Pamatau savo vyro vėliavą ir jo livrėjomis vilkinčius žmones. Jis pats joja ant stambaus eržilo būrio priekyje, o šalia ant kresno darbinio arklio, ryškaus kaštainio, joja sargybos vadas ant dvigubo balno. Už jo šonu sėdi ir šypsosi, lyg jai priklausytų pusė Anglijos, jauna moteris skaisčiai raudono aksomo jojimo kostiumu.

Pamačiusi tą spalvą sušnypščiu kaip katė ir atsitraukiu, kad ji nepastebėtų išbalusio, nustėrusio mano veido lange, kai kritiškai nužvelgia namą, lyg norėtų jį pirkti. Tas skaistus jos suknios raudonis mane šokiruoja. Dar nė neįžiūriu Elžbietos veido, pastebiu tik šviesius plaukus, pakištus po raudono aksomo kepuraite. Ta spalva suerzina mane anksčiau nei Elžbieta leidžia mano vyrui — mano vyrui, tokiam išsišiepusiam, kokio niekada nemačiau, — nukelti ją nuo balno.

Ir staiga viską prisimenu. Tais metais, kai pirmą kartą lankiausi karališkajame dvare, Margareta Anžu, Henriko VI karalienė, parodė pasauliui naująją raudoną — lygiai tokią pat ryškią raudoną. Prisimenu, kaip karalienė Margareta nužvelgė menę nepastebėdama manęs, tarsi būčiau neverta jos dėmesio. Prisimenu, koks aukštas atrodė jos gobtuvas ir kaip švietė ryški jos suknelė. Pamenu, anuomet jaučiausi taip pat kaip dabar: viriau neapykanta moters, kuri nusipelno didesnio dėmesio, didesnės pagarbos, tačiau lieka nepastebėta. Ledi Elžbieta net neperžengė mano slenksčio, o jau nešioja spalvą moters, kuri trokšta visų dėmesio. Dar jai neįkėlus kojos į mano namus esu tikra, kad į mane daugiau niekas nebežiūrės. Bet aš pasiryžusi išmokyti ją pagarbos. Ji sužinos, katra geresnė, prisiekiu. Dievo galia mano pusėje, aš visą gyvenimą praleidau melsdamasi ir studijuodama. Ji gyveno kaip lengvabūdė išpuikėlė, o jos motina — tiesiog laiminga ragana. Ji dar gerbs mane, dievaži. Aš tuo pasirūpinsiu.

Mano vyras pats atlapoja princesei duris ir atsitraukia praleisdamas ją pirmą į didžiąją menę. Išnyru iš šešėlių, ir mergina iškart atšlyja it nuo vaiduoklio.

— O! Miledi Margareta! Jūs išgąsdinote mane! Nepastebėjau jūsų! — šūkteli ji ir padaro reveransą, gerai apskaičiuotą reveransą: ne tokį žemą kaip karalienei, bet pakankamai žemą svarbaus šalies didiko žmonai, pakankamai žemą moteriai, kuri gali tapti anyta, tik ne per žemą, kad primintų man, jog esu šios merginos dėdės nemalonėje, laikoma namų arešte jam pačiam nurodžius, o ji yra karaliaus favoritė.

Aš vos žymiai krusteliu galvą, tada žengiu prie vyro ir pasisveikinu įprastu lediniu bučiniu.

— Vyre, malonu jus matyti, — mandagiai meluoju.

— Žmona, atvežiau jums džiaugsmo, — atsiliepia jis. Nors kartą šypsosi nuoširdžiai. Jam išties smagu atgabenti šį prasiskleidusį žiedą į mano namų dykynę. — Džiaugiuosi, kad galiu pristatyti tokią mielą kompanionę vienatvei praskaidrinti.

— Man užtenka studijų ir maldų, — iškart atšaunu, bet pamačiusi pakeltą jo antakį esu priversta pasisukti į viešnią ir pridurti:

— Bet, žinoma, labai džiaugiuosi jūsų apsilankymu.

— Esu tikra, kad ilgai jūsų nevarginsiu, — atsiliepia mergina, iškaitusi dėl tokio ledinio priėmimo. — Apgailestauju, kad turiu tai daryti. Bet toks karaliaus įsakymas.

— Ne mes tai sugalvojome, bet toks nurodymas džiugina, — ramiai taria mano vyras. — Einam į priimamąjį? Atsigaivinsime vynu?

Linkteliu savo tarnui. Jis žino, kad turi pristatyti geriausią butelį; mano vyras susipažinęs su mano vyno rūsiu ir jam, kaip šeimininkui, visada nešamas puikiausias. Nusivedu juos klausydamasi lengvų žingsnelių už nugaros — taip aukštais kulniukais per akmenines grindis kaukši pati tuštybė. Kai pasiekiame mano kambarį, mostu leidžiu jai sėstis ant kėdės, o pati įsitaisau ant raižyto krėslo ir pažvelgiu į ją iš viršaus.

Ji graži, šito nepaneigsi. Širdelės formos veidas ir grietinėlės baltumo oda, rudi tiesūs antakiai ir plačios pilkos akys. Plaukai šviesūs, gražūs ir garbanoti, jei galima spręsti iš vienos sruogos, išsprūdusios iš po kepuraitės ir spirale krintančios ant peties. Mergina aukšta, didinga kaip motina, tik apdovanota meilumu, kuriuo motina niekada nepasižymėjo. Elžbieta Vudvil versdavo pasisukti kiekvieną galvą, o ši mergina sušildo kiekvieno širdį. Suprantu, apie kokį spinduliavimą kalbėjo mano vyras; ji išties pavergianti. Netgi dabar, kai traukia pirštines ir bando sušildyti delnus priešais židinį nejausdama, jog nužiūrinėju kaip kumelę, kurią svarstau pirkti, ji atrodo pažeidžiama ir žavi. Ji kaip jaunas gyvūnas, kurį matant norisi glostyti — našlaitis stirniukas ar ilgakojis kumeliukas.

Elžbieta pajunta mano žvilgsnį ir pakelia akis.

— Man labai gaila, kad sutrikdžiau jūsų studijas, ledi Margareta, — pakartoja ji. — Aš parašiau savo mamai. Gali būti, kad gausiu sutikimą apsigyventi pas ją.

— Kodėl buvote išsiųsta iš dvaro? — klausiu. Šypsena bandau padrąsinti, kad man atsivertų. — Ar pakliuvote į kokią kvailą bėdą? Žinote, esu labai nepageidaujama dėl to, kad rėmiau savo sūnų.

Elžbieta papurto galvą, veidu nuslenka šešėlis.

— Manau, karalius norėjo, kad gyvenčiau namuose, kur nekiltų klausimas dėl mano reputacijos, — atsako. — Buvo kalbų... tikriausiai girdėjote?

Papurtau galvą lyg sakyčiau, kad gyvenu taip tyliai, taip atokiai, kad nieko negirdžiu ir nežinau.

— Karalius man labai geras, išskiria iš kitų dvaro damų, — čiulba ji, meluoja taip lengvai, kaip tik gražuolės moka. — Buvo gandų... jūs žinote, kaip dvaras mėgsta paskalas... o kai jos didenybė taip liūdnai paliko šį pasaulį, karalius norėjo, kad visiems būtų aišku, jog preteksto apkalboms nėra. Todėl ir atsiuntė pas jus. Esu labai dėkinga, kad mane priėmėte.

— Apie ką tos kalbos? — teiraujuosi ir stebiu, kaip ji pasimuisto ant kėdutės.

— Ach, ledi Margareta, jūs žinote, kaip žmonės mėgsta liežuvauti.

— Ką gi jie liežuvauja? — spaudžiu toliau. — Jeigu man teks atstatyti jūsų gerą vardą, turiu žinoti, ką prie jo kergia.

Ji pažiūri tiesiai į akis lyg norėtų susirasti draugę ar sąjungininkę.

— Žmonės šneka, kad karalius nori mane vesti, — ištaria.

— Ar jums tai patiktų? — paklausiu ramiai, bet girdžiu, kaip širdis dėl tokio mano sūnaus ir giminės įžeidimo iš įtūžio tvinksi ausyse.

Mergina skaisčiai nurausta, beveik kaip jos kepuraitė.

— Ne man spręsti, — atsako tyliai. — Santuoka pasirūpinti turi mano motina. Be to, esu sužieduota su jūsų sūnumi. Apie šiuos reikalus sprendžia mano motina ir globėjai.

— Mergaitiškas jūsų paklusnumas daro jums garbę, neabejoju, — pratariu. Deja, nepavyksta prabilti be šalto priekaišto, ir mergina nugirdusi tai atšlyja, pakelia į mane akis. Ji pastebi mano įsiutusį veidą, išbąla, lyg tuoj nualptų.

Kaip tyčia į kambarį įžengia mano vyras, lydimas tarno su vynu ir trimis taurėmis. Žaibiškai įvertina situaciją ir mandagiai pasiteirauja:

— Susipažinote? Puiku.

Kai visi kartu išgeriame po taurę vyno, lordas Stenlis nusiunčia princesę pailsėti į savo kambarius po kelionės. Tada įsipila dar vieną taurę, įsitaiso tokiame kaip mano krėsle, ištiesia batus priešais ugnį ir taria:

— Geriau jos nepersekiokite. Jeigu Ričardas įveiks jūsų sūnų, jis ves ją. Šiaurė nemaištaus prieš aiškų nugalėtoją, tada Elžbieta taps karaliene, o jūs niekada neišlįsite iš šito žiurkių urvo.

— Žiurkių urvu šių namų nepavadinčiau, be to, aš jos nepersekioju, — atšaunu. — Tiktai pasidomėjau, kodėl buvo pas mane atsiųsta, o ji pasirinko dalinę tiesą kaip kiekviena mergina, neskirianti tiesos nuo melo.

— Gal ji ir melagė ar, jūsų žodžiais, kekšė, bet taps kita Anglijos karaliene, — pastebi Stenlis. — Jeigu jūsų sūnus atsirangys iš Velso kaip drakonas — nežinote, kas paskleidė šią legendą apie Velso drakoną? — kad užsitikrintų Jorkų paramą, jis turės vesti princesę, nepaisydamas jos praeities. Jeigu Ričardas sunaikins Henriką, kas labai tikėtina, tai ves Elžbietą iš meilės. Bet kuriuo atveju ji taps Anglijos karaliene, todėl išmintingai pasielgtumėte netapusi jos prieše.

— Aš elgsiuos su ja tobulai pagarbiai, — atsakau.

— Pasistenkite, — pataria mano vyras. — Ir padarykite kai ką daugiau, patariu nuoširdžiai...

Laukiu.

— Neišnaudokite šios progos sutrypti ją arkliu, nes kai pasikeis laikai, ji užvarys ant jūsų kaimenę. Turite dėtis jos šalininke, Margareta. Nebūkite pagiežos pritvinkusi Bofort, būkite Stenli — visada nugalėtojų pusėje.